Pažvelgus į sensorinį žaidimą iš šalies, viskas gali atrodyti labai paprasta. Vaikas semia ryžius, pila juos iš vieno indo į kitą, pirštais ieško pasislėpusių figūrėlių, rūšiuoja skirtingų spalvų ar formų elementus. Tačiau būtent tame paprastume slypi didelė sensorinio žaidimo vertė.

Ankstyvajame amžiuje vaikas pasaulį pažįsta ne vien klausydamas suaugusiojo paaiškinimų. Jam reikia veikti: paliesti, perkelti, išbandyti, palyginti, pakartoti, suklysti ir pabandyti dar kartą.

Šiuolaikinėje ankstyvojo ugdymo praktikoje žaidimas vertinamas ne kaip pertrauka tarp „tikro mokymosi“, o kaip viena svarbiausių aplinkų, kurioje vaikas aktyviai kuria savo supratimą apie pasaulį. NAEYC (National Association for the Education of Young Children) pabrėžia žaidimu grįstą, aktyvų ir prasmingą mokymąsi, kuriame svarbi vaiko iniciatyva, tyrinėjimas ir galimybė pačiam daryti atradimus.

Sensorinis žaidimas tam suteikia labai daug erdvės.

Kai mažos rankos atlieka didelį darbą

Paimti mažą objektą dviem pirštais. Išlaikyti šaukštelį. Įberti ryžius į siaurą indelį. Pincetu sugriebti figūrėlę. Atskirti vienos formos elementus nuo kitų.

Suaugusiajam tai paprasti veiksmai. Vaikui – praktika, reikalaujanti gana tikslaus rankos, pirštų ir regos darbo.

Sensorinėse veiklose natūraliai atsiranda galimybių lavinti smulkiąją motoriką, rankų ir akių koordinaciją, judesių tikslumą. Tačiau kartu dirba ir pažintiniai gebėjimai.

Vaikas pastebi, kad vienas indas talpina daugiau nei kitas. Kad sunkesnis objektas sensoriniame mišinyje elgiasi kitaip nei lengvas. Kad daiktus galima sugrupuoti pagal spalvą, formą, dydį ar paskirtį.

Jis ieško. Lygina. Grupuoja. Skaičiuoja. Kuria savo taisykles ir kartais jas pakeičia.

Todėl vienoje sensorinėje veikloje gali natūraliai susitikti motorika, kalba, ankstyvoji matematika, pažinimas ir kūrybinis mąstymas.

Sensorinė dėžė gali tapti ir pirmąja biologijos laboratorija

Man pačiai viena įdomiausių sensorinio ugdymo krypčių yra galimybė per pojūtį pereiti prie tikro pasaulio pažinimo.

Sensorinis mišinys nebūtinai turi būti tik maloni medžiaga, kurią smagu liesti. Jis gali tapti aplinka mokymuisi.

Pavyzdžiui, tyrinėdamas drugelio gyvenimo ciklą vaikas sensoriniame mišinyje ieško skirtingų jo vystymosi etapų. Surastas figūrėles lygina su kortelėmis, kuriose mato realias nuotraukas. Bando sudėlioti: kiaušinėlis → vikšras → lėliukė → drugelis.

Tyrinėjant varlę atsiranda kita seka. Vištos – dar kita. Aštuonkojo, jūrinio vėžlio ar krokodilo gyvenimo istorijos atveria jau visai kitus klausimus.

Kur šis gyvūnas gyvena?

Kaip juda?

Kuo minta?

Kodėl jo kūnas būtent toks?

Kaip atsiranda jo jaunikliai?

Kaip jis apsisaugo?

Taip žaidimas palaipsniui pereina į pirmąsias biologijos ir zoologijos žinias.

Svarbu ir tai, kad vaikui nebūtina pateikti visos informacijos iš karto. Gerai paruošta aplinka leidžia žinias sluoksniuoti. Vieną dieną trimetis tiesiog suras varlę. Kitą kartą jau atskirs buožgalvį nuo suaugusios varlės. Vėliau pradės klausti, kodėl buožgalvis turi uodegą arba kur dingo jo žiaunos.

Tas pats rinkinys gali augti kartu su vaiko klausimais.

Mokymasis neprivalo atrodyti kaip mokymas

Čia, mano nuomone, yra viena didžiausių sensorinio ugdymo stiprybių.

Suaugusiajam nebūtina pasodinti vaiko prie stalo ir pasakyti: „Dabar mokysimės drugelio gyvenimo ciklą.“

Galima paruošti aplinką ir leisti vaikui ją atrasti.

NAEYC aprašo žaidimu grįstą mokymąsi kaip tęstinę erdvę tarp visiškai savarankiško vaiko žaidimo ir suaugusiojo vadovaujamos veiklos. Tarp jų yra labai svarbi vieta – kryptingas žaidimas, kai suaugęs apgalvoja aplinką, tačiau vaikas išlaiko galimybę tyrinėti, rinktis ir veikti pats.

Tai labai artima tam, kaip kuriu Rise&Rice sensorines priemones. Suaugęs gali pasiūlyti:

„Pažiūrėk, ką radau.“

„Kaip manai, kas čia?“

„Kurį etapą dėtume pirmą?“

„Ar galėtume surasti dar vieną?“

Tačiau jis neprivalo nuolat taisyti, tikrinti ar klausinėti.

Kartais geriausia, ką galime padaryti, – suteikti vaikui laiko pačiam pastebėti.

Žodynas gimsta iš to, ką vaikas tuo metu daro

Sensorinis žaidimas sukuria labai natūralų kontekstą kalbai. Vaikas ne mokosi atskiro žodžių sąrašo. Žodžiai atsiranda todėl, kad jų tuo metu reikia.

Pilnas – tuščias.
Daugiau – mažiau.
Sunkus – lengvas.
Lygus – šiurkštus.
Paslėptas – surastas.

O teminiame rinkinyje prie jų prisideda visiškai kitas žodynas:

kiaušinėlis, jauniklis, lerva, lėliukė, sparnai, kiautas, čiuptuvai, buožgalvis, buveinė, plėšrūnas…

Suaugęs įvardija tai, į ką vaikas tuo metu žiūri, ką liečia ar daro. Harvard Center on the Developing Child būtent tokį atsakomąjį suaugusiojo ir vaiko bendravimą – kai suaugęs pastebi vaiko dėmesio kryptį ir į ją atsako žodžiu, žvilgsniu ar veiksmu – aprašo kaip svarbią ankstyvojo vystymosi sąveiką.

Todėl kartais vienas geras pokalbis prie sensorinės dėžės gali būti vertingesnis už dešimt iš anksto paruoštų klausimų.

O kur čia emocijos ir nusiraminimas?

Apie sensoriką dažnai galima išgirsti labai platų teiginį: „sensorinis žaidimas ramina vaiką“. Aš būčiau atsargesnė.

Vaikai sensorinius dirgiklius patiria skirtingai. Vienam vaikui birus mišinys, pasikartojantis pylimas ar lėtas objektų rūšiavimas gali būti maloni, susikaupti padedanti veikla. Kitam tam tikra tekstūra, garsas ar netikėtas prisilietimas gali būti nemalonus.

Todėl sensorinės veiklos neturėtų būti naudojamos pagal principą „tai turi tave nuraminti“. Daug prasmingiau stebėti vaiką.

Ar jis grįžta prie to paties judesio?

Ar ilgai pila iš vieno indo į kitą?

Ar nori liesti rankomis, ar mieliau renkasi šaukštą?

Ar jam norisi daugiau judesio, ar priešingai – ilgai ir ramiai rūšiuoti?

Sensorinis žaidimas suteikia vaikui galimybę tyrinėti ne tik medžiagas, bet tam tikra prasme ir savo paties pojūčius.

Ir dar viena sensorinio žaidimo pusė – santykis

Paruošti sensorinę veiklą nuo nulio nėra sunku. Ryžių galima rasti beveik kiekvienoje virtuvėje. Galima juos nudažyti, surinkti indelius, šaukštelius, pincetus, atrinkti teminius objektus, surasti informaciją ir sugalvoti veiklas.

Tačiau tam reikia vieno dalyko, kurio šeimoms dažnai trūksta labiausiai – laiko. Todėl kurdama paruoštus sensorinius rinkinius matau jų vertę ne tik pačiose priemonėse.

Kai suaugusiajam nebereikia vakare dažyti ryžių, ieškoti figūrėlių penkiose parduotuvėse ir galvoti, ką rytoj su visu tuo veikti, atsiranda galimybė tiesiog atidaryti dėžę ir atsisėsti šalia vaiko. O tada prasideda visai kitas procesas.

Vaikas kažką parodo. Suaugęs sureaguoja. Vaikas paklausia. Kartu ieškoma atsakymo. Atsiranda istorija. Juokas. Kartais penkiolika minučių, kartais valanda.

Harvard Center on the Developing Child pabrėžia, kad būtent tokios abipusės, jautrios „serve and return“ sąveikos tarp vaiko ir rūpestingo suaugusiojo yra reikšmingos ankstyvajai kalbos, socialinių gebėjimų ir smegenų raidos aplinkai. Todėl paruoštas sensorinis rinkinys man nėra būdas pasakyti suaugusiajam: „Štai veikla – užimkite vaiką.“

Priešingai.

Jo paskirtis – nuimti nuo suaugusiojo pasiruošimo dalį ir palikti daugiau vietos tam, ko neįmanoma įdėti į jokią dėžę – laikui kartu.

Paprasta priemonė, labai daug galimybių

Sensorinis žaidimas neturi būti sudėtingas.

Jam nereikia tobulo scenarijaus, dešimčių priemonių ar suaugusiojo, kuris visą laiką aiškina, ką vaikas dabar turėtų išmokti.

Kartais pakanka gerai apgalvotos aplinkos, kelių įrankių, įdomaus sensorinio mišinio ir temos, kuri pažadina smalsumą.

Šiandien vaikas tiesiog sems.

Rytoj suskaičiuos pasislėpusias boružėles.

Dar kitą dieną paklaus, kodėl iš vikšro atsiranda drugelis.

Ir būtent tada suprantame, kiek daug gali prasidėti nuo, atrodytų, labai paprasto žaidimo.

 

Šaltiniai ir rekomenduojama literatūra

National Association for the Education of Young Children (NAEYC). Developmentally Appropriate Practice (DAP) Position Statement – apie žaidimu grįstą, aktyvų ir vaiko raidą atitinkantį ankstyvąjį ugdymą.

NAEYC. Principles of Child Development and Learning and Implications That Inform Practice – apie aktyvų, prasmingą mokymąsi, žaidimą, vaiko pasirinkimą ir suaugusiojo vaidmenį kuriant mokymosi aplinką.

Center on the Developing Child at Harvard University. Serve and Return: Back-and-Forth Exchanges – apie jautrios, abipusės vaiko ir suaugusiojo sąveikos reikšmę ankstyvajai raidai.

Center on the Developing Child at Harvard University. A Guide to Serve & Return – praktinis paaiškinimas, kaip kasdienės vaiko ir suaugusiojo sąveikos prisideda prie kalbos, socialinių ir pažintinių gebėjimų raidos.

 

Parengė Rise&Rice įkūrėja Jekaterina Jankevičienė