„Keliaujant gera turėti galutinį tikslą, bet galų gale – svarbiausia pati kelionė.“

Ursula K. Le Guin

Taip ir žaidime – paprastai yra tikslas kažkokį įgūdį lavinti, kažką suprasti apie pasaulį ar save, kažką tobulinti ar sukurti, išmokti… Tačiau esmė – pats žaidimas, kaip PROCESAS, ir jame mezgamas RYŠYS.

Pabandykime žaidžiant su vaiku kuo mažiau jam rodyti, kaip reikia „teisingai“ žaisti vienu ar kitu žaislu. Įsitraukime į vaiko vedamą žaidimą – kartu auginkime ir savo kūrybiškumą.

Nereikia vengti parodyti ir jums žinomus žaidimo ar problemos sprendimo būdus. Dalinkimės, rodykim, tik nespauskime, kad „būtent taip reikia“ ar „tai vienintelis galimas būdas“.

Beje, jei dalinatės, kaip galima spręsti iššūkį (pvz. pataikyti detalę į jos vietą):

• Jūsų judesiai turi būti lėti ir nuoseklūs. Čia geriau vienas-du kartai sulėtintai, negu penki greitai.
• Rodomos informacijos nedubliuokite paaiškinimu – dažnas vaikas vienu metu ARBA mato, ARBA girdi.
• Iškart demonstruokite, kaip sklandžiai išspręsti užduotį. Natūraliai kylantį norą parodyti kelis nesėkmingus / neteisingus variantus praleiskite – dabar įrašinėjam plokštelę KAIP DARYTI / kaip būti sėkmingu. Tad papildomi detalių pavedžiojimai į joms netinkančias angas nėra reikalingi.